Chaosas

Chaosas (sen. gr. χάος 'tuštuma, pragarmė, bedugnė', iš ide. *ĝhē-, *ĝhēi- 'žioti(s)', 'žiojėti'^[1]) – pirmapradės netvarkingos būklės samprata.^[2] Mitopoetinė chaoso samprata priklauso vėlyvesniam laikotarpiui, kai jau buvo prasidėję minties spekuliacijos apie būties ištakas ir priežastis. Pačios archajiškiausios pasaulio kultūros (pvz., Australijos aborigenai) chaoso sampratos iš esmės neturi, ir priešingai, chaoso samprata buvo pilnai, plačiai ir sėkmingai išvystyta senovės Graikijoje, susiliejus mitopoetinei ir ankstyvojo mokslo tradicijoms (žr. Chaosas (graikų mitologija)). Chaoso savybėmis, kurios nuolat priskiriamos įvairių pasaulio tautų, galima laikyti sąsają su vandenimis, laiko ir erdvės begalybę, išsiardymą iki niekumos arba priešingai, visų elementų samplaiką (amorfinė medžiagos būsena, atmetanti ne tik daiktiškumą, bet ir stichijų bei pasaulio apmatų buvimą atskiru pavidalu), netvarkingumą ir, dėl to, entropinių tendencijų maksimumą; t. y., visiškas chaoso iškritimas iš nuspėjamumo sferos (aklas atsitiktinumas, atmenantis priežastingumo kategoriją) arba kitaip tariant, kraštutiniausias nutolimas su to, ką galima vadinti „kultūringo“ žmogaus sfera, logosu, protu, žodžiu, todėl chaosas savo ruožtu yra siaubas, tamsybė. Bet ko gero svarbiausia chaoso savybė yra ta, kad tai įsčios, iš kurių randasi pasaulis, tai kažkokios galios sankaupa, nulemianti atsiradimą.

1. ↑ http://indo-european.info/pokorny-etymological-dictionary/whnjs.htm
2. ↑ Chaosas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 21 psl.